Per šimtmečius žmonės statybinėms medžiagoms naudojo medieną, granitą, smiltainį ir plytas. Natūralių medžiagų raštas, tekstūra ir spalvų gama įsirėžė žmonių atmintyje. Namui tarsi trūksta „dvasios“, kai jo apdailoje nėra detalių, primenančių istoriją, tradicijas ar gamtą. Žvelgiant į šias medžiagas galima justi ištisas epochas, plaukiančias pro šalį. O sujungiant praeitį, dabartį ir ateitį tarsi sukuriamas jausmas, kad aplink mus yra kažkas, kas nepavaldu laikui. Natūralios medžiagos, žiūrint į jas atskirai, iš pirmo žvilgsnio atrodo kartu nesuderinamos, tačiau, mokant jas derinti, gimsta įmantri sinergija.